Tyrėjai nustatė, kad VR skirtingai veikia vaikus ir suaugusiuosius

„Ecole Polytechnique Fédérale de Lausanne“ mokslininkai nustatė, kad virtualioji realybė (VR) vaikus veikia kitaip nei suaugusiuosius. Naujasis tyrimas yra labai svarbus, atsižvelgiant į tai, kiek mažai buvo atlikta šioje srityje suaugusiųjų ir vaikų darbo. 

Įdomus VR pastebėjimas

Dar 2016 metais EPFL absolventė Jennifer Miellbradt padarė įdomų pastebėjimą. Miehlbradt leido naudotojams pilotuoti dronus jos VR, judindami liemenį, kad galėtų pereiti per daugybę kliūčių virtualiame kraštovaizdyje.

„Suaugusiesiems nebuvo jokių problemų lengvais liemens judesiais skristi per virtualias kliūtis, tačiau pastebėjau, kad vaikai to tiesiog negali“, – sakė Miehlbradtas. „Tuomet Silvestro paprašė manęs ateiti į jo biurą.

Tuo metu Miehlbradtą prižiūrėjo Silvestro Micera, Bertarelli fondo vertimo neuroinžinerijos katedros vedėjas. Pora suprato, kad VR liemens eksperimente yra daugiau ir kad jis gali ką nors atskleisti apie vaiko nervų sistemos vystymąsi. Tuo metu literatūroje nebuvo atliktas VR ausinių poveikio vaikams tyrimas. 

Atsižvelgdama į tai, komanda nusprendė pradėti ir studijuoti tai kelerius metus bendradarbiaudama su Italijos technologijos institutu. Tyrime dalyvavo 80 vaikų nuo 6 iki 10 metų, o rezultatai buvo paskelbti praėjusį mėnesį Mokslines ataskaitas.

"Šis tyrimas patvirtina technologijos potencialą suprasti variklio valdymą", - sako Micera.

Suaugusieji gali lengvai atjungti galvos judesius nuo liemens, kad galėtų pilotuoti, panašiai kaip važiuojant dviračiu. Šis procesas apima sudėtingą kelių jutiminių įėjimų, tokių kaip regėjimas iš vidinės ausies pusiausvyrai ir propriocepcija, kuri yra kūno gebėjimas jausti judesį, veiksmą ir vietą, integravimą. 

Vaikams jie vis dar lavina liemens ir galvos judesių koordinaciją, todėl jie iš karto skiriasi nuo suaugusiųjų. Viena iš įdomių šio tyrimo išvadų yra ta, kad jis prieštarauja ontogenetiniam modeliui, kuris buvo naudojamas 25 metus apibūdinant viršutinės kūno dalies koordinacijos raidą. Šis modelis numato vienos krypties perėjimą nuo standžios kontrolės prie galvos ir liemens sistemos atsiejimo ir parodė, kad laikysenos kontrolė subrendusi sulaukus 8 metų.

Miehlbradt šiuo metu baigia doktorantūros studijas Lozanos universitete (UNIL).

„Modelis teigia, kad nuo maždaug 1 metų iki 6-7 metų vaikai valdys visą viršutinę kūno dalį su standžiais saitais tarp liemens, galvos ir rankų. Po šio amžiaus vaikai palaipsniui išmoksta savarankiškai valdyti visus savo sąnarius, tačiau sudėtingomis sąlygomis naudojasi griežta strategija“, – tęsia Miehlbradt. „Vietoj to mes nustatėme, kad naudojant virtualią sistemą, valdomą kūno judesiais, jaunesni vaikai bando judinti galvą ir kūną atskirai, o suaugusieji taiko griežtą strategiją.

Eksperimentų rezultatai

Grupės atliktas eksperimentas apėmė VR ausinių ir judesio jutiklio uždėjimą ant vaiko, kai buvo paprašyta žaisti du žaidimus. Abiejuose eksperimentuose vaikai demonstravo valdymo gebėjimus, panašius į suaugusiųjų, kai naudojo galvą. Tačiau jie negalėjo neatsilikti nuo suaugusiųjų, kai reikėjo valdyti savo liemenį.

Pirmiausia vaikų buvo paprašyta sulygiuoti galvą ir liemenį su linija, rodoma skirtingomis kryptimis virtualiame kraštovaizdyje. Tuo pačiu metu buvo išmatuota išlyginimo paklaida ir galvos bei liemens koordinacija. Eksperimentas parodė, kad vaikai gali gana lengvai valdyti galvos valdymą, tačiau kai jų buvo paprašyta suderinti savo liemenį su virtualia linija, jauniausi vaikai pervertino savo judesius ir bandė kompensuoti judindami galvas.

Antrajame žaidime vaikai buvo paprašyti dalyvauti skrydžio scenoje. Vaikas sėdi ant skraidančio erelio nugaros virtualiame pasaulyje, o jam pavesta gaudyti auksines monetas, padėtas palei taką. Vaikams ir vėl buvo daug lengviau valdyti paukščio skrydį galva.

Mokslininkams visa tai parodė, kad VR aplinkoje yra lengviau valdyti galvą, nes norima orientacija yra suderinta su vaizdine įvestimi. Kalbant apie liemens valdymą, vartotojas turi atskirti regėjimą nuo tikrojo valdymo, o tai reikalauja galvos ir liemens koordinavimo. Maži vaikai labiau pasikliauja vaizdine įvestimi nei vidiniu kūno laikysenos pojūčiu, o VR aplinka gali greitai užvaldyti vaiko smegenis.

„Rezultatai rodo, kad įtraukiantis VR gali sutrikdyti numatytąją vaikų koordinavimo strategiją, persvarsčius įvairius jutimo elementus – regėjimą, propriocepciją ir vestibuliarinius įvestis – regėjimo naudai“, – aiškina Miehlbradtas.

„VR populiarėja ne tik laisvalaikiui, bet ir terapiniams tikslams, pavyzdžiui, reabilitacijai ir neuroreabilitacijai, fobijų ar baimių situacijų gydymui. Scenarijų, kuriuos galima sukurti, įvairovė ir žaismingas aspektas, kurį galima įtraukti į kitaip sudėtingą veiklą, daro šią technologiją ypač patrauklią vaikams, todėl turėtume žinoti, kad įtraukiantis VR gali sutrikdyti vaiko numatytąją koordinavimo strategiją“, – sako Miehlbradtas.